Apolono šventykla Sidėje, kaip tikina vietiniai gidai, buvo karalienės Kleopatros ir karvedžio Marko Antonijaus susitikimo vieta. Kas yra visiškai įmanoma, jei prisiminsime, kad pastatas buvo pastatytas II amžiuje prieš Kristų. e., nors dokumentinių legendos įrodymų nėra. Po 8 šimtmečių jį nugriovė žemės drebėjimas kartu su netoliese esančia Pallas Atėnės (arba Artemidės) šventykla. Stichinė nelaimė atėmė iš mūsų galimybę pasigrožėti nuostabia senovės Romos architektų kūryba žydros jūros pakrantėje, tačiau net jos griuvėsiai kelia pasigėrėjimą.

Apolono šventykla aplink perimetrą buvo apsupta 66 kolonų, iš jų išliko tik 5, likusios guli visą teritoriją apėmusiose nuolaužose. Balto marmuro 9 metrų stulpai su korintietiškomis viršūnėmis palaiko frontono kampą su bareljefais. Takas į kolonas per griuvėsius aptvertas metaliniu tinkleliu, pro kurį matosi išlikę pamatai, sienų ir lubų fragmentai. Puikus akmens drožėjų, kurių įrankiai buvo tik plaktukai ir kaltai, darbas yra nuostabus.

Prieiga prie gretimos šventyklos griuvėsių uždaryta, ten viskas kabo ant plauko ir bet kurią minutę gali sugriūti. Vakarais įsižiebia šviesos, o kolonos tarsi prožektorių spinduliuose sklando virš bangų. Ypač romantiškai atrodo nuo valties šono, o dar nuostabiau nuo brangios jachtos.

1885 m. buvo rasti dviejų netoliese esančių senovinių šventyklų griuvėsiai. Atradimas priklausė lenkų rašytojui Karoliui Lanckoronskiui. 1947–1966 m – grandiozinių kasinėjimų Sidėje metai, kuriems vadovavo archeologas A. F. Manselis. Būtent jis nustatė pastatų statybos datą, nustatė, kad didesnė iš jų buvo Atėnės (išminties ir teisingo karo deivės) šventykla, mažesnė – Apolono (šviesos dievas ir meno globėjas). Kasinėjant buvo aptikta daug nuolaužų. Buvo tiriami pastatų fragmentai, o devintajame dešimtmetyje atliktų tyrimų rezultatas buvo priimtas sprendimas iš dalies atkurti Apolono šventyklą.